Sėdint su karštu kavos puodeliu ir kompiuteriu ant kelių, mąstau apie du dalykus- kaip greitai prabėgo šie mokslo metai ir kokie gražūs yra vasaros vakarai.
Kalbant apie tuos nepakartojamus vakarus, mane apima ilgesys. Nieko nėra nuostabiau nei sėdėti ant vėsaus krepšinio aikštelės grindinio, susisukus į tau kiek per didelį megztinį ir žiūrėti į besileidžiančią saulę. Vėjas plaiksto plaukus, o draugė sėdinti šalia šypsosi taip nuoširdžiai, kad tokie momentai kaip šis, įsimena visam gyvenimui.
Kartais ta tyla yra palaima. Nereikia jokių žodžių, nieko. Tada tiesiog kelias minutes sėdi, žiūri į rausvą spindulėlį pranykstantį už horizonto.
Antras dalykas kurį be galo myliu yra pokalbiai. Nuostabu, kai išeini laukan, su dekiu ir įsitaisai hamake arba ant jau kiek šlapios žolės. Tada tiesiog kalbi su draugais valandų valandas apie bet ką, nes žinai, kad ryt neteks keltis šeštą ryto vien tam, kad spėtum į mokyklą. Kai sutemsta, tėvai ragina eiti namo, o tu tiesiog guli ir žiūri į pasirodančias skaisčias žvaigždes.
Kartais ir tokie paprasti dalykai gali suteikti tavo gyvenimui šiek tiek spalvų, tik reik juos išbandyti. Gyvenime niekada neiškeisčiau tokių vakarų į nieką kitą. Kodėl?- nes tik tokiomis akimirkomis gali pasijusti gyvas. Tik tuomet gali suprasti ką reiškia gyventi.
Tad pabandykite ir, Jūs, mieli skaitytojai ką reiškia iš tikrųjų gyventi.
Tekstas lengvai susiskaitė, kaip tik šiuo metu lauke guliu ant ilgų, fotelio stiliaus supynių. Tikrai geri tie vasaros vakarai, kai nereikia mąstyt apie namų darbus, apie iškilusias problemas ir panašiai.
AtsakytiPanaikintiKą galiu pasakyt, lauksiu naujų įrašų tavo, tik nepamiršk link'ą man numesti, nes kitaip pamiršiu. (Greit pamirštu tokius dalykus), jei žinoma nesulauksi mano nuomonės, tai turbūt neperskaičiau, tai nepagailėk priminti man dar kartą :)
Ačiū labai!
Panaikinti