Trenktas Angelas

  Tiksint minutėms ir mažėjant puodeliams arbatos ėmiau mąstyti apie žmones. Kas kart ėmus galvoti apie juos, pasijauti lyg lašelis vandenyne. Juk jų šitiek daug ir visi jie skirtingi.   Per keturiolika savo gyvenimo metų, žmonių sutikau įvairių: draugiškų, drovių, egoistiškų, savanaudžių ir net savimylų. Tačiau tuo mes kiekvienas ir esame išskirtiniai. Galime jausti, galvoti ir elgtis kaip tik norime, nes mes visi esame ypatingi. Kiekvienas žmogus savyje nešiojasi dalelę kuri priklauso tik jam. Tai kartais būna charizma, juokas, šypsena ar netgi akių spalva. Jei visi būtumėme vienodi, kokia nauda tada gyventi?   Tačiau kaip ir sakiau žmonių būna įvairių. Kai kurie iš jų atsiskleidžia, parodo savo išskirtinumą visam pasauliui, bet kiti deja užsisklendžia savyje ir tampa kaip visi. Jie nesistengia rizikuoti, išbandyti kažką naujo ar parodyti kokie jie iš tikrųjų esa. Tie žmonės tampa viena mase, nieko nemąstančiomis avimis pasiklydusiomis plačiame pasaulyje.   Kalbant apie žmones

    Sėdint su karštu kavos puodeliu ir kompiuteriu ant kelių, mąstau apie du dalykus- kaip greitai prabėgo šie mokslo metai ir kokie gražūs yra vasaros vakarai. Kalbant apie tuos nepakartojamus vakarus, mane apima ilgesys. Nieko nėra nuostabiau nei sėdėti ant vėsaus krepšinio aikštelės grindinio, susisukus į tau kiek per didelį megztinį ir žiūrėti į besileidžiančią saulę. Vėjas plaiksto plaukus, o draugė sėdinti šalia šypsosi taip nuoširdžiai, kad tokie momentai kaip šis, įsimena visam gyvenimui. Kartais ta tyla yra palaima. Nereikia jokių žodžių, nieko. Tada tiesiog kelias minutes sėdi, žiūri į rausvą spindulėlį pranykstantį už horizonto. Antras dalykas kurį be galo myliu yra pokalbiai. Nuostabu, kai išeini laukan, su dekiu ir įsitaisai hamake arba ant jau kiek šlapios žolės. Tada tiesiog kalbi su draugais valandų valandas apie bet ką, nes žinai, kad ryt neteks keltis šeštą ryto vien tam, kad spėtum į mokyklą. Kai sutemsta, tėvai ragina eiti namo, o tu tiesiog guli